Įrašas

Henrikas Radauskas buvo XX a. poetas, kuris iš kitų to meto Lietuvos poetų išsiskyrė pabrėžtinu atsiribojimu nuo politikos, Lietuvos ar kitų aktualių problemų. Neretai vadintas elitiniu poetu, Radauskas kūrė griežtos formos eilėraščius, kuriuose žaidė kultūriniais ir kasdieniniais kontekstais, iškėlė grožį ir estetiką kaip pagrindinį meno tikslą. Tad emocijos bei asmeninių išgyvenimų perkėlimas į eiles nėra būdinga Radauskui,  o jo menamas eilėraščio veikėjas dažniau lieka ironišku stebėtoju, „teatro“ žiūrovu. Tą patvirtino ir Vytautas Kubilius, teigdamas, kad „psichologinė asmenybės patirtis ir kūrybos aktas Radauskui – skirtingi dalykai“. O vis dėlto ne vienas Radausko poezijos aspektas sutampa su jo biografijos detalėmis. Tad šiame rašinyje bandysiu paneigti, kad Radauskas buvo šaltas ir besielis poetas, o jo eilėraščių turinį kūrė tik jo vaizduotė (arba, kaip sakė pats Radauskas, „žmogus taisydavo tai, ką jam įkvėpdavo mūzos“). Iš tikrųjų, Radausko asmeninės patirtys ne tik sudaro nemažą dalį jo kūrybos, bet ir veda prie fundamentaliųjų temų nagrinėjimo. „“

Radauskas – užaugęs XX a. katastrofų apsupty žmogus

H. Radauskas augo ir gyveno, blaškomas baisiųjų istorijos įvykių: jam būnant ketverių, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu Radauskai gyveno Rusijoje, o per Antrąjį pasaulinį karą Radauskas buvo Lietuvoje, patyrusioje net dvi okupacijas (SSRS ir Vokietijos). Radauskas 1944 m., prieš prasidedant trečiajai (SSRS) okupacijai, pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. persikėlė į JAV. Ten didžiąją laiko dalį praleido, dirbdamas fizinį darbą fabrike Čikagoje, kol įsidarbino Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Tam tikra Radausko reakcija į jį supančias katastrofas atsispindi ir jo poezijoje. Eilėraštyje „Klio, istorijos mūza“ eilėraščio žmogus pastebi bendrą istorijos baisumą – joje pilna klastos, smurto, žiaurumo: „Valdo šalį galingas vyras. / Suka girnas juodi vergai. / Teka kraujas, nuodai ir vynas, / Skamba kardas ir pinigai. / Aš drebu, skaitydamas Istoriją.“ Be to, eilėraštyje „Klio, istorijos mūza“ poetas aiškiai pavaizduoja ne tik tamsiąją istorijos pusę, bet ir kintantį žmogaus santykį su ja, jį išreikšdamas atskirai parašytose eilutėse: iš pradžių žmogų senoji istorija žavi („O, kokia graži Istorija!“), tačiau, artėjant prie dabarties, jis pradeda matyti jos baisiąja pusę, kol galiausiai prieina prie išvados, kad istorija yra lyg „sena prostitutė Klio“ – ji parduoda, tačiau ne visišką tiesą, jai baisi ne žmogaus klasta ar žiaurumas, o „saulės šviesa“.

Eilėraštis „Gėlė ir vėjas“ buvo parašytas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tačiau jame autorius tarsi sako, kad smurtas gali būti žaismingas, nekaltas: „Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam, / Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam. / Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų / Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų, / Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos / Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.“ Iš pirmo žvilgsnio, eilėraštyje „Gėlė ir vėjas“ smurto nė nepastebėsi: viską daro nežiaurus, vėjavaikis jaunėlis brolis, jo veiksmai didelės žalos neturi. Iš tikrųjų, kaip pastebėjo Rimvydas Šilbajoris, Radausko poezijoje dažnai smurtas būna neakivaizdus, paslėptas po metaforomis, kitomis meninėmis priemonėmis. Taip ir šiuo atveju smurtas yra paslėptas po idilišku kaimo vaizdiniu, etnine kultūra (gėlė, vėjas, trys broliai), tačiau jauniausio brolio veiksmai priverčia gėlę išsiskleisti diena anksčiau – ji tai padaro, bandydama sustabdyti jaunėlio „dūkimą be galvos“. Tad net ir nekaltuose, nepiktybiniuose veiksmuose gali būti paslėptas smurtas, jėga.

Tuo tarpu eilėraštyje „Karo pradžia“ tiesiogiai kalbama apie karo destruktyvumą: „Maža gyvatė miegojo, tėvų netekus našlaitė, / Pranašo plonas liežuvis džiaugsmą tarp lapų sėjo, / Vakaras griuvo po liepa, viltį artojų palaistęs, / Chloras, anglis ir deguonis stikliniam karste ilsėjos.“ Pirmasis eilėraščio posmas aprašo beveik idilišką kaimo vaizdą, kur „sėjamas džiaugsmas, laistoma viltis“. Tuo tarpu gyvatė, krikščioniškoje kultūroje siejama su velniu, blogiu, miega, o „chloras, anglis ir deguonis“, elementai, naudojami cheminių ginklų gamyboje, yra tarsi įkalinti „stikliniame karste“. Stiklinis karstas sustiprina ramaus kaimo vaizdinį, suteikia pasakos efektą („Maža gyvatė pabudo, riksmas nubėgo per rinką, / Sprogimas ranką raudoną ant kontinento padėjo, / Žvejai ištraukė sireną, klykiančią, girtą, laimingą, / Deguonis ir vandenilis didelį darbą pradėjo.“). Antrojo eilėraščio posmo struktūra panaši į pirmojo: strofa prasideda gyvate ir baigiasi cheminiais elementais. Šie du pasikartojantys motyvai tarsi atkreipia dėmesį į svarbiausias eilėraščio dalis. Antrajame posme, kai gyvatė jau pabunda, aiškiai prasideda karas: visame žemyne vyksta sprogimai, nesustoja kaukti (įspėjamosios) sirenos.  Paskutiniai du cheminiai elementai – deguonis ir vandenilis – ne tik tęsia cheminio ginklo temą, bet ir galimai simbolizuoja karo neišvengiamumą, kol gyvuoja žmonija: vanduo yra deguonies ir vandenilio junginys, tad simbolizuoja gyvybę, o gyvatės reikšmė mitologijoje – nemirtingumas. 

Tad nors ir Radauskas, kaip jo mėgstami poetai Osipas Mandelštamas ir Borisas Pasternakas, atskyrė poeziją nuo laiko ar istorinių aplinkybių, o jo kūryba išliko daugiau mažiau vientisa, be ryškesnių lūžių, joje vis tiek galima rasti dažnai paslėpto, subtilaus aplinkos, istorijos vertinimo.

Paslėptas egzistencinis liūdesys

Žinant ne tik žiaurias Radausko gyvenimo aplinkybes, bet ir poeto požiūrį į jas, nenuostabu, kad V. Kubilius Radauską pavadino „užslėptos egzistencinės nevilties poetu“, o Algirdas Julius Greimas sakė, kad Radausko kūryba „labiausiai atitinka palūžusį europiečio tikėjimą istorijos progresu, metafizinės tuštumos jausmą, moralinių vertybių reliatyvumą“. Tokį Radausko egzistencinį liūdesį, pasimetimą pasaulyje dažnai atskleidžia vienišas eilėraščio žmogus: „Aš vienas stoviu ant didžiulės / Žemės, kaip lašas apskritos.“ („Elegija“). Jis niekaip negali atskirti gėrio nuo blogio, gali taip ir mirti jų nesupratęs: „Ir nieko negaliu suprast. / Širdis gali nustoti plakus / Anksčiau, negu mokėsiu rast / Tą angelą <...> / Ir velnią <...>.“ („Elegija“)

Tikriausiai didžiausią (egzistencinį) liūdesį Radausko lyrinis subjektas patiria, suprasdamas mirties neišvengiamybę, arba, kaip įvardijo romėnų filosofas Seneka – „visas žmogaus gyvenimas yra kelias į mirtį“. Ši mintis pasikartoja keliuose eilėraščiuose, iš kurių tiesiogiai su istorinėmis aplinkybėmis susiję „Karo metai“: „Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu. / Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes. <...> / Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu, / Ir juokiasi saulė, užliejusi viską / Krauju, ir patrankos važiuoja keliu, / Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.“ Čia lyrinis subjektas lieka stebėtojas ir žiūri, kaip viskas, kas gyva („kareiviai ir karvės“), eina į savo mirtį. Šiame eilėraštyje atsiskleidžia tikroji istorija, nes šviečia „saulė, užliejusi viską“ – kaip Radauskas rašė eilėraštyje „Klio, istorijos mūza“, istorija bijo tik „saulės šviesos“, nes tik ji gali parodyti tikrąją tiesą. 

Mirties kaip galutinio gyvenimo kelionės tikslo mintis pasikartoja ir eilėraštyje „Pūga“, čia ji  išreikšta aiškiau: „Kaip bėga juokdamies į mirtį /  Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.“ Eilėraštyje „Rožė ir mirtis“ lyrinis subjektas nebelieka kitų gyvių judėjimo link mirties stebėtojas, bet jau kalba pirmuoju asmeniu: „Ir, kaip upė tiesiog į marias, / Per pasaulį į mirtį plaukiu.“ Paralelė parodo, kad ėjimas į mirtį, taip pat, kaip plaukimas į marias, yra natūralūs, savaiminiai, neišvengiami procesai, jiems nepasipriešinsi.

Eilėraštyje „Gėlė“ apibendrinama nuolatinė lyrinio subjekto būsena – liūdesys ir džiaugsmo ieškojimas, kuri jam jau patapo patogia, nes joje jaučiasi „kaip žuvis vandeny“: „Ieškau džiaugsmo – auksinio skatiko, / Nes plaukiu liūdesy, kaip žuvis / Vandeny.“ Tolimesnės eilėraščio eilutės patvirtina, kad liūdesys kyla iš dalies dėl to, kad eilėraščio žmogus suvokia neišvengiamą visko mirtį: „Man gėlė patiko, / Nusiskyniau. Bet ji nuvys, / Ir paliks vien stiebelis sausas / Mano liūdinčioj rankoj.“ Dėl to eilėraščio žmogus vis praranda savo turtus – džiaugsmą, kurio ieškojimas buvo įvardintas jau pirmoje eilutėje ir prie kurio praradimo yra sugrįžtama eilėraščio pabaigoje Radauskui būdingos žiedinės kompozicijos principu: „Ir nuplauks mano džiaugsmas, / Ir stovėsiu, praradęs turtus.“

Jei eilėraštis „Gėlė“ perteikia galimai paties Radausko jausmus, eilėraštis „Strėlė danguje“ įvardija universaliąją XX a. žmogaus problemą – modernus žmogus nebeturi nei Dievo (religijos), nei „metafizikos rūmo“ – dalykų, kurie anksčiau galėjo nustatyti moralinius bei gyvenimo principus. O be jų modernus žmogus lieka vienišas, betikslis ir pasimetęs: „Aš – kaip strėlė, kurią netekęs proto / Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj / Paleido naktį į galingą dangų / Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo, / Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų, / Nedrįsdama sugrįžt.“ Įdomu, kad strėlė, simbolizuojanti modernų žmogų, jo savivoką, iššauta bepročio kareivio – jo beprotystė parodo, kad pasaulio dėsningumas buvo pažeistas atėjus moderniam amžiui, o kareivio kaip veikėjo pasirinkimas akcentuoja, kad už šią tragediją iš dalies atsakingas karas (tai dar sykį patvirtina, kad patirtą istorijos, karo žiaurumą Radauskas perteikia poezijoje).

Tad kad Radauskas buvo prislėgtas egzistencinio liūdesio dėl gyvenimo XX a. ir įvykusių katastrofų, rodo ne tik jo poezija (kurioje jis tai išreiškia per lyrinį subjektą), bet tai yra ir universali modernaus žmogaus tragedija. Tiesa, Radauskas dar turėjo vieną atsvarą prieš istorijos kataklizmus, mirtį – poeziją. 

Realybės žudymas arba Pasakos kūrimas

„Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ („Pasaka“) yra viena iš žinomiausių Radausko frazių, kuri paaiškina, kodėl poetas savo eilėse kūrė antirealybės pasaką. Virginija Paplauskienė rašė: „Radauskui tas realusis pasaulis su krentančiomis bombomis ir karo negandomis <...> tarsi neegzistavo <...>. Įvardytas kaip pasaka meno pasaulis suteikdavo jam viltį, tikėjimą ir svajonę.“ Taip pat Radauskas eilėraščiuose „žudydamas“ realybę, ją transformuodamas, atkurdavo savo realybėje prarastą poeto statusą. 

Kontrastas tarp tikro pasaulio ir Pasakos parodomas eilėraštyje „Vakaro stebuklas“: „Mane nuliūdino ta rudenio diena: / Beprasmiški darbai artojo ir kirtėjo.“ Pirmajame posme eilėraščio žmogus sako, kad jo rudenio diena buvo pilna beprasmių, monotoniškų darbų. Žinoma, artojo ir kirtėjo darbai yra reikšmingi, jie aprūpina žmones itin svarbiais kasdieniniais dalykais, tad šis disonansas tarsi rodo, kad tikras pasaulis pats savaime yra varginantis, niūrus. Tačiau galima įsivaizduoti, kad po dienos darbų, vakare, su viltimi „stebuklas priartėjo“: „ Vanduo apsirengė melodija kuklia, / Pabudusi šviesa į šaltą srovę metės.“ Antrame posme pasikeičia nuotaika, vietoj niūraus liūdesio ir nuovargio galima pajausti ramybę, harmoniją, vaizdo estetiką, tačiau ir paslėptą energiją, jos išsiveržimo momentą.

Tad Radausko pasaulis yra visiškai priešingas realybei.  Radausko Pasakos pasaulyje realybė yra arba nužudoma: „Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą, / Kaip cypia mirdama akimirka.“ („Pasikeitimai“) Arba lieka šalia, iš jos kyla turinys Pasakai kurti: „Skalbėja skalbė baltą sniegą, / Tekėjo putos per kraštus, – / Srovė kvatodama įbėgo / Į mano liūdinčius raštus.“ („Monologai“) Tačiau vis tiek lyriniam subjektui, Pasakos žmogui, realybė lieka toli, jis ją pastebi, bet galiausiai pasirenka savąjį pasaulį: „Matau virėjas ir skalbėjas, / Jų balsą tolimą girdžiu. / Pats su savim pasikalbėjęs, / Krentu į sūkurius žvaigždžių.“ („Monologai“) Radauskas taip pat pastebi, kad aplinkiniai yra linkę ieškoti stebuklų neįprastose, ypatingose vietose, tačiau tai nėra tiesa: „O žmonės mano, kad stebuklas dega  / Nepaprastose vietose.“ („Pasikeitimai“)

Radausko Pasaka ne visuomet būna tokia pati, ją autorius vaizduoja tiek iš pirmojo asmens perspektyvos, tiek iš pasakotojo pozicijos, jos nutolimas nuo realaus pasaulio taip pat varijuoja. Visų eilėraščių Pasakos vis dėlto yra panašios tuo, kad kuria realybės priešingybę tiek vaizdiniais, tiek nuotaikomis. 

Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu

Nors subtiliai, tačiau Radausko kūryboje tikrai remtasi asmeniniais išgyvenimais: Radauskas parodo karo, smurto destrukciją, iš to kylančias pasekmes – žmogaus egzistencinį liūdesį. Poetas ir jo eilėraščio žmogus yra tipiniai XX a. europiečiai, kurių tikėjimas pasauliu buvo sugriautas karų bei kitų istorinių aplinkybių, tai vertė juos priimti ir susitaikyti su mirties neišvengiamumu. Kūrybos procesas, poezija tampa Radausko pabėgimu nuo jį supančio pasaulio, nes čia jis gali sukurti estetišką, gyvenimo dėsniams nepaklūstantį pasaulį, alternatyvią realybę. Karo žiaurumą ir kylantį egzistencinį liūdesį Radauskas dažnai apeina, juos išreiškia metaforomis, o savo troškimą pasinerti kuriamame Pasakos pasaulyje parodo aiškiai: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“

Tad Radausko patirtis prisideda prie jo asmeninių pažiūrų ir nuostatų, taip sukurdama savotišką kelrodį dar neišmintame kūrybos lauke: XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kuomet „baigėsi kolektyvinis rašytojų manifestavimas ir svetimų programų diktatas“, pats kūrėjas turėjo nutiesti savo kūrybos kelią. Taigi, kad ir nežymus, dažnai užmirštas, Radausko biografijos ryšys su jo poezija vis tiek turėjo didelę įtaką ne tik daliai jo eilėraščių, bet ir jo kaip kūrėjo augimo krypčiai.

Sekite skliautus Instagrame >>>