Įrašas

Drąsus, novatoriškas, inteligentiškas, aistringas ir be galo darbštus – toks buvo Lietuvos muzikas, dailininkas ir patriotas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Būsimasis muzikas gimė 1875 m. Varėnoje, tačiau netrukus persikraustė į Druskininkus, kur praleido visą savą vaikystę. Pirmuosius žingsnius muzikoje jis žengė su tėvo, dirbusio vargonininku, pagalba. Vėliau jis mokėsi Plungėje, kur fleita muzikavo kunigaikščio Mykolo Oginskio, kultūros mecenato, dvaro orkestre. Būtent pastarojo finansiškai remiamas Čiurlionis 1894 m. išvažiavo studijuoti į Varšuvos, o vėliau – į Leipcigo konservatorijas. Dar mokydamasis Leipcige Čiurlionis pradėjo kurti muzikines kompozicijas ir piešti, o 1902 m. pradėjo mokytis tapybos Varšuvos dailės mokykloje. 1906 m. Čiurlionis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje, kur aktyviai kūrė ir įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. Vis dėlto, neapsikentęs „sunkių santykių su broliais lietuviais“, 1909 m. jis pradėjo važinėti į Peterburgą, kur tikėjosi išpildysiąs ambicingesnius planus nei kad leido tuometinė situacija tėvynėje. Su lietuvių dailininko Mstislavo Dobužinskio pagalba Čiurlionio muzika pradėjo skambėti prestižinėse Peterburgo koncertų salėse, o pats kompozitorius galėjo susipažinti su iškiliausiais to meto Rusijos menininkais. Nors ir neišvengęs kritikos, Čiurlionis tais metais kūrė be galo intensyviai, vystydamas savą ir muzikinį, ir tapybinį individualumą. Tuo laikotarpiu Mikalojus Konstantinas sukūrė didžiausius savo šedevrus, tačiau būtent to meto intensyvus darbas palaužė ir taip gležną menininko sveikatą – jį ištiko nervinis priepuolis, dėl kurio Čiurlionis išvyko gydytis į Pustelniką Lenkijoje, kur 1911 m. ir mirė.

Nors ir nekalbėjęs lietuviškai, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis visą gyvenimą jautė nuoširdžią meilę tėvynei Lietuvai. Dar studijuodamas Lenkijoje ir Vokietijoje kompozitorius parašė pirmuosius rimtus savo muzikinius kūrinius, persmelktus ilgesio ir nostalgijos paliktai gimtinei (būtent tokia yra ir pirmoji jo simfoninė poema „Miške“). 1907 m., grįžęs į Lietuvą, jis stengėsi šviesti čia gyvenusią visuomenę, įsitraukė į tautinio atgimimo judėjimą. Nors tėvynėje pragyveno vos dvejus metus, Mikalojus Konstantinas aktyviai prisidėjo prie trijų pirmųjų lietuviškų dailės parodų rengimo, kur buvo eksponuojama ir nemažai jo paties paveikslų. Taip pat muzikas vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui bei keliems kitiems chorams Varšuvoje, o vėliau – ir Peterburge. Vis dėlto kone svariausias muzikanto indėlis paliktas, harmonizuojant lietuvių liaudies dainas. Stropiai šias rinkdamas, analizuodamas ir plėtodamas, jis ne tik išsaugojo didžiai svarbią lietuviškosios folkloro kultūros dalį, tačiau ir pastarąją išpopuliarino. Pasitelkdamas liaudies motyvus savo simfoninėje ir fortepijoninėje kūryboje, Mikalojus Konstantinas suteikė folkloriniam palikimui naują skambesį, taip įkvėpdamas ne vieną amžininką ar ateities kompozitorių. Kaip kūrėjas rašė savo laiške žmonai Sofijai, mes – taigi, tauta – turime trokšti „kuomet nors drąsiai pasakyti: mes turime savo lietuvišką muziką, kurią gavome iš savo bočių prabočių ir kurią puikiai užlaikome nesuterštą, neleisdami įsibrauti svetimiems balsams“. Iš tokio Čiurlionio požiūrio – iš jo nenoro gręžtis nuo tautinių šaknų – tesimoko ir nūdienų žmogus. Juk tik puoselėjant praeitį ir semiantis įkvėpimo iš jos bus sudėti tvirti pagrindai ateities kūrimui.

Nors Mikalojus Konstantinas ir buvo pirmasis profesionalus Lietuvos kompozitorius, jį geriau pažįstame kaip dailininką. Domėjęsis geologija, astronomija, istorija, fizika, senovine mitologija, filosofija bei įvairiomis religijomis, Čiurlionis jautė pareigą perteikti savus pamąstymus ne tik muzikiniuose, tačiau ir dailės kūriniuose. Tad tokia ir yra jo tapyba – gausi apmąstymų, fantazijų, simbolių ir mitologinių atspindžių. Savo paveikslus jis tapė lyg muzikinius kūrinius – it sonatas, fugas, preliudus; laikėsi ciklinio grupavimo, kūrinių serijų paveikslus vadino tempų pavadinimais. Mikalojų Konstantiną pažįstame kaip menininką, kuris savą muziką perteikė tapyboje, o tapybą – muzikoje. Tokia jo menų sintezė – muzikos ir dailės (o kartais ir literatūros) persipynimai – tuometinėje Europos kultūroje buvo naujovė, nebūtinai priimta ir suprasta inteligentiškosios visuomenės. Tačiau būtent tokia menininko drąsa ir ryžtas kurti paklojo pamatus ne vienam Lietuvos – ir ne tik Lietuvos – menininkui. O galiausiai ši sintezė tapo (ir vis dar tampa) simboliu mums, tautinei (pilietinei) bendruomenei. Amžius engta ir naikinta tauta iš naujo atgims didžiausių savo kultūrinių veikėjų įkvėpta. Net jei ir bijojęs naujovių bei tuometinės menininkų visuomenės nepripažinimo, Mikalojus Konstantinas drįso eksperimentuoti ir jungti skirtingas meno rūšis. Jis žinojo, kad būtent tokiu būdu atiduos duoklę tai, kuri jam brangiausia – Lietuvai.

„O ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu“ rašė jis. Lietuviškai nekalbėjęs, o paskutiniais gyvenimo metais jos nė nebematęs, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis labiau už viską mylėjo savą tėvynę. Netobulą, pavargusią ir daug iškentusią, tačiau vis dar alsuojančią ir pamažu atgimstančią. „Visus savo esamus ir būsimus darbus skirti Lietuvai“ – tokiais žodžiais savą gyvenimą rėmė pats iškiliausias mūsų menininkas. Tokiais žodžiais tesiremia ir naujoji, Čiurlionio atmintimi alsuojanti, jaunoji Lietuva.

Sekite Skliautus Instagrame >>>