Įrašas
Margarita Kalesnykaitė
Gerda Vilkišiūtė: Žuvis išmoksta skraidyti
Žuvis įtikėjo, kad gali skraidyti. Netyčia, taip paprastai. Įtikėjo, nes neturėjo kur dėtis. Vanduo ją dusino, smaugė, gniuždė. Vanduo iš jos atėmė viską. Protą, jausmus, kūną. Bet žuvis ne kvaila – žino, kad vandenyje jai vieta. Plaukia per tirštą skystį jinai ir niekaip negali nurimti, susitaikyti su tokia lemtimi. O koks tuomet tikslas? Kokia prasmė plaukti, jei niekur nekeliauji, jei net nematai, kur esi, nes priteršęs pilietis tyliai pasišalino nejausdamas jokios graužaties? Žuvis sustoja. Tyliai iškvepia ir nusileidžia ant dugno. ,,Turbūt pabaiga“ – galvoja ji. – ,,Turbūt čia mane pasiglemš badas. Bet ne, negali taip būti. Ar galiu aš taip paprastai imti ir žūti? Šitiek metų gyvenau vien dėl to, kad dabar pasiduočiau ir nustočiau kvėpuoti? Aš juk dar tiek norėjau patirti... Tiek galėjau išmokti, atrasti...“
Eina dienos, valandos. Minutės. Ilgą laiką tylėjusi žuvis pradeda smarkiai alsuoti. Ji miršta. Senka paskutiniai gyvybės lašai. Ar jau? Ar jau laikas? Paskutinę akimirką, prieš užbaigdama kančias, žuvis išleidžia skardžiausią šauksmą, kokį galėjo išspausti. ,,Gal... gal kartais. Gal kartais mane išgirs ten aukštai.“ Pelekai nusvyra.
– Labas! – atsiliepia balsas iš viršaus. – Tau juk skauda, tiesa? Gal nori iškilti čia, ant žemės, ir apsižvalgyti? Jei baisu, gali neskubėti, aš tavęs palauksiu. Kol mąstai, gal galiu tavęs kai ko paklausti? Kodėl guli ant dugno, kai aplinkui visos žuvys plaukia?
– Man sunku. Matau, kad kiti plaukia, bet kas iš to? Mano pelekai per silpni, o žiaunos per mažos. Kai bandau pajudėti, pradedu dusti. O kaip tau pavyksta? Atrodai toks laimingas... Turbūt gera būti taip aukštai? Gali bėgioti, voliotis smėlyje ir kaitintis saulėje. Bet aš juk žuvis, mano vieta vandeny. Bent jau turėtų būti. O gal mano vietos paprasčiausiai nėra?
– Ak, žuvie. Kad tu žinotum, koks purvinas tavasis vanduo. Tau ten ne vieta, jau baigi susirgti. Eikš, greičiau, pas mane, aš tau parodysiu. Taip, čia gera, čia šviesu, čia grynas oras, kuris suteikia jėgų. Bet nemanyk, kad viskas taip paprasta. Aš ir pats kartais paklydęs įsilipu į šį vandenį, bet visada randu kelią atgal. O ten tikrai nejauku... Per daug negalvok ir lipk iš ten. Pažadu, nesigailėsi.
,,Lengva jam kalbėti... Seniai sau užkopęs į kalną aukščiausią aiškina jis dabar man, žuviai, kad galiu ir aš ant kranto savo kojas statyti. Juk net neturiu aš tų kojų!! Ką aš ten veiksiu? Bet ir čia ne geriau... Gal vis dėl to verta nors pabandyti?“
Supratusi, kad neturi kito pasirinkimo, žuvis apsisprendžia pasitikėti balsu ir ima kaupti naujas jėgas. Pirmiausia žuvis giliai įkvepia. Tada iškvepia. Tada pakartoja. Atmerkusi akis žuvis susiranda maisto ir šiek tiek užkanda. Hm, visai neblogai. ,,Aš pasiruošus. Juk galiausiai turi pavykti. Žemiau kristi nebegaliu, tad pabandysiu plaukti į viršų. Blogiau nebus.“
Didelėmis pastangomis mosuoja žuvis savo galūnėmis. Kruta visas kūnas. Po truputį ši kyla viršun. O ten ir vanduo švaresnis, ir šviesiau. Iškišusi galvą iš liūno žuvis pajunta švelnų vėją ir užuodžia netoliese augančią obelį, tačiau dar negali įžvelgti, iš kur gi sklido tas malonus balsas.
– Aš čia! Ei, negi nematai manęs? Aš čia pat, pažvelk!
Žuvis apsipranta su saulės šviesa ir prieš save išvysta... paukštį. Vieną vienintelį, tupintį ant smėlio prie kranto ir meiliai šypsantį.
– Labas! O tu visai greita, stebini mane. Gal nori išlįsti ir prieiti arčiau, kad galėčiau geriau tave apžiūrėti?
,,Kaip keista, kad šis paukštis vienas. Juos visada matau būriais. Jis atrodo gana draugiškas. Jeigu jau taip toli nuėjau, gal pavyktų ir visai išsikapstyti iš šito purvo?“
Įsidrąsinusi žuvis, raginama naujojo draugo, pradeda ropštis ant smėlio. Tai jai sukelia diskomfortą, smėlis aštrus ir drasko žvynus, saulė kepina jau kiek per smarkiai, bet tai vis geriau už purviną vandenį. Staiga jai ima trūkti oro.
– Paukšti, paukšti, aš dūstu!! Juk sakiau, kad esu žuvis, turiu žiaunas ir pelekus, mano vieta vandenyje, kad ir kaip ten būtų niūru. Dabar kankinuosi dar stipriau ir, atrodo, tuoj mirsiu. Tik nepalik manęs! Tu viskas, ką turiu. Pabūk su manimi bent jau šią paskutinę akimirką. Gal sunku patikėti, bet vis dėlto buvo verta. Nors ir jaučiu, kad nebeištversiu, buvo verta stengtis vien tik tam, kad tave išvysčiau. Kad galėčiau pamatyti vienintelį padarą, kuriam rūpėjau.
– Tu nemiršti. Tik pamiršai tikėti. Tikėti, kad gali skristi.
– Tikėti?! Ką tu čia nusišneki? Nebegali man padėti, tai nusprendei pasijuokti? Gerai, kaip sau nori, tikiuosi, tave grauš sąžinė, kad leidai man čia pasilikti.
– Ak, žuvie. Ar iš tikrųjų nori žinoti, kaip man taip pavyksta? Tai paprasta. Aš skrendu, nes tikiu, jog galiu. Jei netikėčiau, mano plunksnos nukristų ir būtų pagautos šiaurės vėjo. Kai apninka juodos mintys, aš sėdžiu čia, ant smėlio, ir galvoju. Leidžiu savo mintims skrieti taip pat, kaip aš pats skrieju, kai būnu ore. Tuomet mano plunksnos tampa tankios ir lengvos, o sparnai ilgi ir platūs. Aš galiu skristi kur noriu, toliausius atstus. Galiu pasiekti aukščiausius kalnus ir žemiausias upes. Mano svajonė – nuvykti prie vandenyno. O kokia tavo svajonė?
– Mano svajonė... pasiekti dangų. Noriu liesti debesis ir gal net jų paragauti. Noriu pajausti, kaip švilpia oras ir kaip krenta snaigės, kaip linguoja medžiai ir kaip skamba pavasaris. Bet... aš juk žuvis. Gimiau žuvimi, žuvimi ir numirsiu. Taip jau pasaulis sutvertas, ir nieko čia nepadarysi. Vertinu tavo pastangas man patarti, bet tikėjimas čia nepadės.
– O tu tik pabandyk! Aš visada būsiu šalia ir neleisiu tau įkristi atgal į gelmes. Dabar pagalvok: koks būtų pirmasis žingsnis siekiant savo svajonės?
– Na, kad galėčiau skristi, man reikėtų sparnų... bet pirmiausiai gal užteks ir kojų, kad galėčiau paėjėti iki štai to kvapnaus medžio. Nežinau, ar tai įmanoma, bet šiuo metu to trokštu labiausiai.
– Teisingai! Dabar, žuvie, ką tau reikia padaryti, tai įtikėti. Įsivaizduok, kaip stojiesi ir eini link savo tikslo. Tuomet iš lėto ženk žingsnį ir stenkis pajausti, kaip vis stiprėja obels aromatas, tau prie jos artėjant. Tik nežiūrėk žemyn! Viskas bus taip, kaip turi būti.
Žuvis pasiryžta kvailiausiam savo gyvenime sprendimui. Ji įkvepia pilnus plaučius oro ir, kreipdama savo žvilgsnį į tikslą, pradeda judėti jo link. Atraminės galūnės dreba, bet svorį išlaiko. Ak, kaip knieti pažvelgti žemyn ir įsitikinti, kad kojos tikrai pakankamai stiprios tokiai ekspedicijai. ,,O kas, jeigu ne? Tuomet nukrisiu vidury kelio ir nebegalėsiu pasikelti. Bet... juk dabar viskas kitaip. Dabar mane prižiūri paukštis. Jis man padės. Jei ir krisiu, jis padės man vėl įtikėti.“
Su tokiomis mintimis žengia žuvis vieną žingsnį po kito. Išsekusi, nuvargusi atsiremia į kamieną.
– Aš... aš jau čia. Man pavyko! O kaip... kaip tai nutiko?
– Juk sakiau, kad pavyks. Dabar gali pati pažiūrėti, kaip tai nutinka.
Žuvis pasuka galvą link žemės ir pamato kojas. Porą gražių, truputį kreivų, bet smagiai netobulų kojų.
– Ar jos... mano? Bet aš vis tiek nesuprantu, juk esu žuvis, žuvys kojų neturi, mes gyvename vandenyje ir kvėpuojame žiaunomis. Supratau. Aš paprasčiausiai sapnuoju. Ech, kodėl visi geri dalykai baigiasi žadintuvo čirškėjimu?
– Nenuvertink savęs. Tau pavyko, nes įtikėjai. Patikėjai, kad gali vaikščioti, o kojos išaugo pačios. Jos – tik priemonė. Priemonė siekti svajonės.
– Ar tu sakai... ar tu sakai, kad jei toliau tikėsiu, galėsiu skraidyti?
– Žinoma.
,,Kaip nuostabu. Šiandien pirmą kartą aš tikiu, kad sugebėsiu. Gebėsiu paliesti dangaus skliautą.“
Švelniam vėjeliui pučiant žuvis pasileidžia bėgti. Ji bėga ir bėga, jaučia nepakartojamą laisvę ir dar didesnės laisvės troškimą. Visą šį laiką ji gulėjo ant dugno tam, kad sukauptų jėgas pirmajam savo skrydžiui, kuris tikrai nebus paskutinis.
Nubėgusi kelis, o gal keliolika kilometrų, žuvis išvysta skardį. Dabar arba niekada. Paspartinusi žingsnį ji žaidžia lenktynių su vėju. Dar žingsnis ir... kojos nebesiekia žemės.
– Paukšti!
– Aš čia.
– Aš skrendu, paukšti. Aš liečiu dangų. Aš jį jaučiu, jį liečiu, braukiu savo sparnais per debesis. Kodėl man liūdna, paukšti?
– Tai normalu. Tu pasiekei savo svajonę.
– Ar gi neturėčiau džiaugtis?
– Laimė turi daug formų. Tai nebūtinai džiaugsmas. Tai gali būti ilgesys. Ilgesys to, ką kažkada turėjai, ką vadinai namais. Net jei tai buvo tik užteršto vandens telkinys. Ilgesys kelionės, kuri žymi pabaigą ir pradžią. Pabaigą bejėgiškumo, pradžią naujų etapų ir vilčių. Tai gali būti baimė. Baimė prarasti tai, ką turi dabar. Tai gali būti liūdesys. Liūdesys prisiminus, kaip visos žuvys plaukė pro šalį.
– Aš nenoriu pamiršti. Nenoriu pamiršti, iš kur atėjau, bet dar labiau nenoriu ten grįžti.
– Jei tikėsi, negrįši.
– O kas dabar? Ar tu mane paliksi?
– Aš būsiu čia, kai tau manęs reikės. Dabar tu laisvas, paukšti. Gali siekti naujos svajonės. O aš skrendu prie vandenyno. Kas žino, gal dar susitiksim. Buvo malonu tave pažinoti, paukšti.
– O man tave. Ačiū už viską, paukšti.
Du paukščiai pasuko skirtingais keliais. Vienas link vandenyno, o kitas šovė aukštyn į debesis ir pranyko pusnyse. Po daug metų susitikę jie pasakojo vienas kitam tai, ką patyrė, ką matė, girdėjo, ką išgyveno ir ko gedėjo. Susėdę jie verkė ir juokėsi prisiminę laikus, kai vienas iš jų dar buvo žuvis. Žuvis, netikėjusi, kad gali skraidyti.