Įrašas
Margarita Kalesnykaitė
Rimantas Stanaitis: Apie Kalėdas
Ropštėsi jisai ant grubaus ir aštraus kamieno. Žemė dar nebuvo šalta, bet tikrai jau vėstanti. Pirmi žingsniai buvo lengviausi ir jis tą žinojo. Šaltis, aišku, nebuvo didelė problema, tačiau jo vis tiek norėtina išvengti, todėl vos užkopęs suskubo ieškoti plonesnės ir bukesnės žievės vietos. Deja, tokios nebuvo… Teko kirstis ir kapotis pro storą sluoksnį žievės, kamščio ir brazdo, tačiau pasiekus karnieną gyvenimas tapo lengvesnis: ji buvo gana porėta, dėl anksčiau ištikusios sausros joje matėsi ilgesnės aukštyneigės tuščiavidurės gyslos. Jose buvo palyginus šilta; ir deguonies netrūko. Priežasties kilti aukštyn, tiesą sakant, nebuvo, tačiau jis norėjo užsiropšti kuo aukščiau, todėl tai ir stengėsi daryti. Tikrai padėjo drėgnos, kad ir sutrūkinėjusios, kojeles, kurios kabinosi už kiekvieno įtrūkio, tarsi tai būtų plagioklazo kristalai. Palipus aukščiau plyšys susiaurėjo, taigi teko pradėti naudotis savais nasrais, kad šį prasiplatintų tiek, jog vos pratilptų nesusitraiškęs ir neįstrigęs.
Jis buvo chermesas, bet draugų buvo vadinamas tiesiog Adelge Tardusu. Gyveno paprastą eglinio kenkėjo gyvenimą. Gimė jis 1967 spalio 15 dieną 13:06:36 eglių miške, pagal tai ir buvo pavadintas. Augo alkoholikų šeimoje, kur įgijo savo natūralų šarmą šnekėtis su moterimis ir dirbtinę rūgštį kalbantis su vyrais. Penkiolikos metų išėjo iš namų dirbti keliaujančio kirpėjo padėjėju. Pats buvo barzdų skutėjas ir tikėjo, jog barzdos yra geriau negu ūsai (nors pats nešiojo tik ūsus). Dvidešimt vienerių jis užsitarnavo savo antrą vardo dalį, kai gavo lytiškai perduodamą ligą iš moters, kurią visi vadino Laukine Antuanete, Ženevoje. Paskui pradėjo rašyti filosofinius darbus, tačiau keturiasdešimt šešerių jam tas nusibodo ir dvejus metus liejosi į poeziją, bet dėl kalbos lingvistinio ribotumo ją metė ir ėmė muzikuoti. Penkiasdešimt ketverių nusprendė baigti savo kontrabosisto karjerą ir nuėjo į smėlio karjerą, kur ir rado šį medį, pro kurį dabar ir graužėsi. Buvo apvalainas, tačiau dėl savo išvaizdos niekada nesijaudino, nes žinojo, jog jis yra vienintelis ir unikalus eglinis chermesas pasaulyje. Kūrybinėje plotmėje palaikė modernistines tendencijas, ypač domėjosi Gertrūdos Štein kūryba. Na bent jau jam atrodė, kad domėjosi, nes iš tikrųjų buvo skaitęs vos vieną jos knygą ir didžiavosi aplankęs jos gimtąjį Alegeno miestelį Pensilvanijoje. Gana įvykių pilnas gyvenimas, pamanytumėte, tačiau, kaip egliniam vabzdžiui, jis buvo gana nuobodus ir elementarus, todėl šis skrabenantis kopimas medžio kamienu buvo išties įstabi gyvenimo detalė.
Kokiu greičiu kilo, jis nežinojo. Nežinojo, iš tikrųjų, ar kopė jis į viršų, ar jau buvo horizontaliai nuklydęs. Tačiau šios nežinios netrukdė tęsti šio žygdarbio. Kodėl tai žygdarbis, jis irgi nežinojo. Gal nes buvo šalta. O gal nes jis – eglinis chermesas. Staiga, sakai! Tikrai netikėta, nors čia ir eglė. Galėtų patapti gintariniu inkliuziu, jei įklimptų, tačiau šiuo metu neturėjo tokio poreikio, taigi neįklimpo. Matote, egliniai chermesai – ne žmonės, todėl ir neįklimpsta, jei nenori. O gaila… Būtų įdomus fosilizacijos procesas… Galėtų kada patapti papuošalu ir būti parduotas laikinoje prekyvietėje pajūrio kurorte vasarą… Bet kad jau Adelge Tardusas taip apsisprendė, į sakus įklimpta nebuvo. Taigi toliau kopė aukštyn begrauždamas medieną.
Ir tada medį nukirto. Chermesas to nežino, taigi padarė loginę išvadą, jog įvyko stipri audra ir eglė elementariai buvo išrauta su šaknimis. Na tai ką? Reikia išsiropšti lauk… Būtų pravartu žinoti, kur viršus… Dar būtų labai patogu galėti apsisukti… Matote, eglinis chermesas – ne žmogus, todėl negali panorėjęs pakeisti savo galvos vietos. Telieka bandyti pasisukti…
Labai ilgai ir nuobodžiai bandė jis iš tos eglės išlįsti, bet galiausiai išlindo nesulysęs. Ir mato žiurkę prieš save. Tiksliau žiurkės veidą. Didelį, riebų, storą, purviną, aplipusį purvu, su nesimetriškais ūsais, kreivais dantimis, atlėpusiomis ausimis, iš kurių viena dar iki pusės nukąsta, bet su itin dailiomis it kiaulės akimis. Paskendo chermesas jose; o žiurkė spoksojo į jį (ar jam bent taip atrodė). Už žiurkės matėsi tamsiai mėlynas vakaro dangus, kurį skaidrino tik taisyklinga žvaigždžių šviesa. Adelge Tardusas nieko nesuprato. O žiurkė su žiurkiukais nusprendė eglę sugraužti. Be priežasties. Matote, žiurkės – ne žmonės, joms nereikia priežasties graužti eglėms.
Eglė mirė. Bet chermesas ne. Žiurkei su žiurkiukais neįdomūs vabzdžiai – jiems tik kad eglę taisyklingoje žvaigždžių šviesoj sugraužti.