Įrašas

Kompiuterinių žaidimų šalininkų šiais laikais netrūksta. Vis daugiau kalbama, jog jie padeda ugdyti strateginį mąstymą, vaizduotę, koordinaciją bei kitus svarbius įgūdžius – apie visa tai pilna ne tik publicistinių, bet ir mokslinių straipsnių. Tačiau skaitydamas diskusijas apie kompiuterinių žaidimų privalumus dažnai ieškau, bet nerandu įžvalgų apie jų meninę vertę. Žinoma, yra žmonių, kurie šia tema daug kalba (netgi labai įdomių straipsnių apie tai esu skaitęs anglų kalba), tačiau didžioji dalis diskusijų nukrypsta į filosofinius apmąstymus apie tai, kas apskritai yra menas, kaip jis apibrėžiamas, kokie yra būtini jo komponentai ir t.t. Vertės tokiose „formaliose“ diskusijose tikrai yra, tačiau kasdienis „meno vartotojas“ (filmų žiūrėtojas, knygų skaitytojas, muzikos klausytojas...) įprastai kreipia dėmesį tik į du komponentus: estetinį grožį ir kūrinio pateikiamas filosofines mintis. Mano nuomone, kompiuteriniuose žaidimuose galima rasti tiek pat estetinio grožio bei gilių filosofinių minčių, kiek ir literatūroje, muzikoje, dailėje, kine ir kitose meno srityse. 

Pirminė reakcija į teiginį, jog kompiuteriniai žaidimai yra menas, priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio į tokius žaidimus. Remiantis man dažniausiai girdėtais stereotipais, gali atrodyti, kad kompiuteriniai žaidimai yra niekuo neypatingi laisvalaikio praleidimo įrankiai – tiesiog žaislai (ypač kraštutinis požiūris iš vis teigia, kad jie yra tik laiko švaistymas – „geriau, vaikeli, knygą paskaityk“). Toks požiūris paprastai susiformuoja nuo klaidingo įpročio viską apibendrinti remiantis tik vienu ar dviem pavyzdžiais. Žinoma, galime paimti paprastą kompiuterinį žaidimą, kuris praktiškai neturi meninės vertės, ir sakyti, jog visiems žaidimams trūksta gylio ir grožio. Tačiau turbūt nesutiktumėte su manimi, jei sakyčiau, kad muzika nėra menas, nes kartą žiūrėjau „X faktoriaus“ atrankas ir daugiau su jokia kita muzika nesusidūriau. Dėl tokio paviršutinio požiūrio kyla grėsmė ne tik „nurašyti“ meno rūšis, kurios mūsų „nekabina“, bet ir snobiškai reaguoti į mūsų standartus neatitinkančius kūrinius mums patinkančiose meno srityse (kitaip sakant, „menas yra tik tai, kas man patinka“). Tad aš nesitikiu, kad perskaitę mano apmąstymus pamilsite kompiuterinius žaidimus, ypač jeigu jūsų aplinkoje yra asmenų su, pripažinkime, nesveiku požiūriu į žaidimus, kurie ir mano kiek snobišku požiūriu atrodo mažai meniški. Tačiau tikiuosi įrodyti, jog kompiuteriniai žaidimai yra dar viena terpė, leidžianti meninei išraiškai klestėti.

Kompiuterinių žaidimų kūrimo procesas iš esmės mažai skiriasi nuo tradicinio meno kūrimo. Labai glaustai paaiškinus, prie kompiuterinių žaidimų dažnai dirba kompozitoriai, dailininkai, rašytojai, animatoriai bei kiti asmenys su tam tikrais talentais, o jų visų darbą į vieną kūrinį sujungia programuotojai. Tai reiškia, jog visi gebėjimai ir metodai, kurie padaro atskirų tradicinių meno rūšių kūrinius šedevrais, naudingi ir kuriant kompiuterinius žaidimus. Vien jau ši integracija leidžia kompiuteriniams žaidimams perteikti tradicinio meno grožį ir filosofinę vertę. Tačiau kol kas kompiuterinių žaidimų kūrimo procesas gali būti panašus į filmų statymą (visgi kinas irgi apjungia daug skirtingų menų). Išskirtinumo nuo kitų meno sričių kompiuteriniams žaidimams suteikia „žaidimo dizaineris“, kuris ypatingą meninę vertę sukuria sukonstruodamas, kaip žaidėjas sąveikauja su žaidimo pasauliu. Net jeigu žaidimas neturi jokio siužeto, pats žaidimo veiksmas gali būti toks išskirtinis, jog jį „mechaniškai“ žaisdami patiriame estetinį grožį, kuris sukelia mums įvairias emocijas ir padeda pažinti save bei pasaulį. Vis dėlto estetinis grožis, kylantis iš žaidimo dizaino, muzikos ir kitų savybių, kompiuteriniuose žaidimuose yra dažniau skirtas sustiprinti pasakojamos istorijos efektą. Turbūt nereikia bandyti pagrįsti, kad puikus rašytojas ir žaidimui gali sukurti nuostabų pasakojimą su labai vertingomis idėjomis. O tai, jog galima sąveikauti su žaidimo pasauliu ir siužetu, tik dar labiau sustiprina pasakojimo efektą žaidėjui, nes jis pasijunta lyg pats būtų kūrinio veikėjas, priimantis sprendimus. Dėl to moralinė atsakomybė tenka mums net jeigu žaidimo siužetas juda viena kryptimi ir mes jokių sprendimų iš tikrųjų nepriimame. Taigi žaisdami „gerus“ žaidimus mes galime būti labiau paveikti pagrindinės kūrinio minties, kurią padeda perteikti kelių meno sričių integracija į žaidėjo valdomą pasaulį.

Prieš pabaigdamas norėčiau papasakoti apie vieną, mano manymu, „meniškiausią“ kompiuterinį žaidimą, kuris man įrodė, kad žaidimai gali efektyviai ir gražiai perteikti gilias filosofines mintis. Šis žaidimas vadinasi „To the Moon“ (lietuviškai išvertus, „Į mėnulį“, tačiau pats žaidimas nėra išverstas į mūsų kalbą). Jo akcentas yra nukreiptas į pasakojamą istoriją, kurią iliustruoti žymiai padeda muzika ir vaizdai. Trumpai apibūdinant „To the Moon“ siužetą, pagrindiniai veikėjai yra daktarai, galintys pakeisti mirštančių žmonių prisiminimus. Į šiuos daktarus kreipiasi senolis su prašymu padėti įgyvendinti jo svajonę – nuskristi į mėnulį. Beveik visas žaidimo veiksmas yra orientuotas ties palaipsniniu „keliavimu“ į paciento jaunystę per jo svarbiausius gyvenimo prisiminimus, kad daktarai galėtų „pasėti“ norą tapti astronautu. Tačiau pagrindiniai veikėjai taip pat pakeičia senus prisiminimus į netikrus išgyvenimus. Gali atrodyti, jog dabar atskleidžiau visą siužetą, tačiau daktarų „kelionės“ metu mes sužinome labai daug apie pacientą – patiriame jo didžiausius džiaugsmus ir vargus. Žaidimas subtiliai iškelia ir diskutuoja filosofinį klausimą, kiek svarbūs yra mūsų prisiminimai ir jų autentiškumas. Man įspūdingiausia, jog be jokių tiesiogiai išsakytų (banalių) minčių pats žaidėjas pradeda galvoti, kas daro mus mumis. Nors toks siužetas galėtų egzistuoti ir kitose meno srityse (tarkime, grožinėje literatūroje), kompiuterinio žaidimo formatas yra efektyvus, nes mes patys pakeičiame to senolio prisiminimus ir, iš esmės, jo identitetą. Tokio pat efekto pasiekti negali jokia tradicinė meno forma, nes jų „vartojimas“ dažniausiai yra pasyvus (žiūrime filmą, klausome dainos ir pan.). O žaisdami kompiuterinius žaidimus mes patys tarsi (o ne retai ir ne „tarsi“) priimame sprendimus, kurių pasekmės krenta ant mūsų pečių.

Diskusija, ką galime laikyti menu, o ko ne, yra begalinė, tad mano įžvalgos tikrai nėra baigtinės. Nesiekiau įrodyti, jog kompiuteriniai žaidimai yra geresnė ar efektyvesnė meno sritis už kitas, tačiau tikiuosi įrodžiau, kad jie nėra „alergiški“ meninei išraiškai. Taip pat nesitikiu, kad dabar imsite ir žaisite kompiuterinius žaidimus, jeigu su jais anksčiau nesate susidūrę ir apskritai kompiuteriais daug nesinaudojate. Pagrindinis iššūkis ieškant „meniškų“ žaidimų yra labai platus pasirinkimas. Praeitais metais kompiuterinių žaidimų industrija buvo pripažinta sparčiausiai augančia ir pelningiausia iš visų kitų industrijų, tad nieko keista, jog net daugiausiai parduotų žaidimų sąraše galime rasti žaidimų be jokios meninės vertės. Vis dėlto, kaip ir visose meno srityse, tarp žaidimų irgi galima rasti pakankamai šedevrų, kurie kompensuoja visą esantį banalų šlamštą. Kai kurie prie žaidimų dirbantys kompozitoriai, dailininkai, rašytojai, žaidimo dizaineriai ir kiti žmonės siekia tik pelno, tačiau daugelis jų dažniau siekia atskleisti be galo gražias ir prasmingas idėjas, kurios efektyviausiai perteikiamos kompiuterinių žaidimų pagalba.

Sekite Skliautus Instagrame >>>