Įrašas
Margarita Kalesnykaitė
Ar turėjote omenyje klimato krizę?
Nuo 1992 m. kovo 20 d. Lietuvoje minima kaip Pasaulinė Žemės diena – tai priminimas mums visiems, kokia trapi ir gležna yra mūsų planeta, jau daugybę metų niokojama mūsų pačių rankų. Norėdami ir mes atkreipti dėmesį į didžiausią gyvenamojo laikotarpio žmonijos problemą, prisimename vasario 12 d. įvykusi susitikimą tarp mokyklos aplinkosaugos būrelio narių ir Kasparo Vasiliausko. Pastarasis – chemijos ir anglų kalbos mokytojas bei ryškus aplinkos apsaugos aktyvistas, kuris pats sau užsiklijavo lipduką žmogaus, kuris, kitam asmeniui pavartojus terminą „klimato kaita“, tuojau kelia klausimą: „Ar turėjote omenyje klimato krizę?“
Nors klimato krizė yra ta problema, kurios padarinius jaučiame ir suprantame visi, tačiau atsakomybių ne vienas kratomės – būtų tai dėl žinių ar motyvacijos stokos. O vis dėlto yra svarbu suprasti, kad, kaip sako Kasparas, „klimato krizė nėra viena problema. Tai yra prizmė, per kurią ir galime, ir turime spręsti daugelį kitų problemų.“ Taigi, mūsų valioje yra ir asmeninė, ir kolektyvinė atsakomybės.
Išgyvendami klimato kaitos epochą, suvokiame, jog jau atidarėme ne vienerias duris. Jog jau peržengėme ne vieną durų slenkstį – tokį, kurio peržengti darkart nebepavyks, nes šis jau likęs mums už nugarų. O vis dėlto, kaip tiki Kasparas, „vis dar yra labai daug durų, likusių prieš mus – tokių, kurių mes dar neatidarėme ir nė neprivalome atidaryti.“
Minėdami Pasaulinę Žemės dieną, pateikiame keletą minčių iš susitikimo su Kasparu:
1) Yra svarbu pradėti imtis veiksmų – tų mažų žingsnių. Bet kodėl svarbu savęs informavimas ir savišvieta? Juk iš tikrųjų problemų neišspręs tai, kad rūšiuojam. Taip, tai yra svarbus žingsnis. Bet nemažai žmonių (gal labiau vyresnės kartos), jeigu jie neturi daugiau informacijos, jie kone ir yra patikėję, kad „aha, jeigu aš rūšiuoju, tai viskas – savo indėlį įdėjau, ir mes išspręsim tiek taršos, tiek klimato krizės problemas“. Kai iš tikrųjų – nė velnio. Tai yra pirmas žingsnis, tai yra svarbus žingsnis. Bet labai svarbu, kad jis nebūtų vienintelis.
2) Sykį, kai teko vesti diskusiją, man sako: „Bet mūsų CO2 surinkimas gi yra labai prastas, palyginus su tuo, kiek išmetame“. Ir tai yra tiesa. Bet mums tas surinkimas net nėra svarbus – mes tiesiog ieškome būdų, kaip prisidėti prie emisijų mažinimo. Mes negalime iš atmosferos tiesiog išsiurbti viso CO2. Kas gali? Tik medžiai. Mokytoja Eglė: Tai su tuo medžių sodinimo trendu, kurį mes dabar matome, vis vien neturime galimybių apsodinti medžiais tiek planetos, kiek reikia kompensuoti visoms augančioms emisijoms. Kasparas: Medžiai – puiki CO2 surinkimo kriauklė nuo 10 iki 100 metų skalėje. O tuo tarpu visa anglis, kurią išmetame į atmosferą, yra šimtų milijonų metų senumo. Medžiai yra laikinas sprendimas, tačiau jis reikalingas – gali bioįvairovę skatinti, orą švarinti. Nors sukaupta anglis po kelių dešimčių metų vėl grįš į atmosferą.
3) Mūsų direktorius taip sakydavo: „Norint numest svorio, galima nusikarpyt nagus arba nusikirpt plaukus. Padės truputėlį, bet tai nėra ilgalaikis sprendimas.“ Panašiai ir čia.
4) Netgi dabar, bijau tiksliai sumeluot, kaip minimum du kartus daugiau augalinio maisto yra pagaminama, negu kad jo reikia žmonėms. Ir tas papildomas maistas sunaudojamas kaip pašaras. Irgi toks didžiulis gyvenimo paradoksas: žmonija pagamina ne pakankamai, bet gerokai per daug maisto. Ir didelė dalis to maisto, kuris skirtas žmonėms, yra išmetama. Bet, nepaisant to pertekliaus, turbūt apie milijardas žmonių vis dar gyvena bent kelias dienas per metus prie bado ribos. Ir bet kokie skaičiai yra per dideli skaičiai tokiais atvejais.
5) Kai įvyksta tas minties pokytis ne viename žmoguje, o, nežinau, miesto ar šalies bendruomenėje – tai tas skirtumas iš tikrųjų gali tapti tikrai pakankamai didelis.
6) Mokytojas Rokas: Mūsų tėvų karta buvo ta karta, kuri dar nesuprato kažkaip, kaip čia yra rimta. O mes, tada, yra baisu, kad netaptume ta karta, kuri galėjo dar kažką pakeisti.
7) Iš esmės, aš matau dvi pagrindines kryptis, kaip šita didžiulė didžiulė problema (ir, vėlgi, ne viena problema, o jų rinkinys) gali būti sprendžiama. Tai aišku, kad mums reikia būti informuotiems – reikia šiek tiek mokslinio raštingumo, supratimo. Bet lygiai taip pat daug reikia ir emocinio intelekto – kažkokios empatijos, galvojimo ir apie tai, kaip socialiai teisingai spręsti šitas problemas. Nes šiuo metu didžiausias pasekmes patiria tos valstybės ir tie žmonės, kurie mažiausiai yra prisidėję prie taršos. Antra kryptis atskira ir tokia paraleli iš dalies. Tai – žinot, kokią asmeninę atsakomybę prisiimti. O dėmesio atkreipimas per aktyvizmą yra vienareikšmiškai sveikintinas dalykas.
8) Daug klimato krizės sprendimo būdų remiasi į tai, kad mes bent jau truputį mažiau kreipiame dėmesį į politines valstybių ribas. Klimato krizė galėtų būti ir toksai vienijantis dalykas.
9) Ir mokydamasis universitete, ir prieš tai, aš žinojau, kad čia problema. Rūšiavau, ten dar visokių dalykų dariau, bet nieko, kas galbūt skaitytųsi kaip klimato aktyvizmas, nedariau. Man reikėjo dar gerokai iki to priaugti – tai įvyko po šimtų ir tūkstančių valandų mokymosi apie klimatą ir apie žemės sistemą. Tai užtruko. Labai gali būti, kad ir jums bus tokie šuoliai ar laipteliai – tiesiog pačiose galvose. Tose savo izoliuotose smegenyse patys jaučiame, kiek tai yra mūsų atsakomybė ir mūsų darbas apie tai kalbėti.
10) Sprendimų priėmimas ir pokyčių atsiradimas – čia einama dviem kryptim. Gali būti nuleista iš viršaus: iš valdžių ir, galbūt, iš didelių korporacijų. Bet taip pat tas sąmoningumas gali kilti iš skruzdėlyčių – iš mūsų atsakomybės prisiėmimo. Tiesiog skirtumas yra tai, jog tie valstybiniai, vyriausybiniai (o galbūt ir korporaciniai) pokyčiai yra lėti, jie vyksta retai, žmonės ten dažnai būna nepaslankūs. Bet idealiu atveju einama abiem kryptim, ir kartas nuo karto atsiranda galimybių. Bet jas irgi reikia kurti – ir galimybių padaryti įtaką tiems aukštesniems sluoksniams (nes tie aukštesni sluoksniai irgi yra sudaryti iš žmonių) visuomet atsiranda.
11) Mokytojas Rokas: Čia, atrodo, mes, Lietuva, čia maža šalis – nedaug ką galim padaryt. Bet, iš kitos pusės, didžiausias darbas, kurį tikrai galime padaryti – tai parodyti gerą pavyzdį.
12) Jeigu ir darai, ir dar šneki su kitais, nu va čia jau einam gera kryptimi.
13) Mokytoja Eglė: Kažką tokio padaryti [gerai apšviesti mokytojus apie klimato krizę] nereikalauja beveik nieko – tik žmonių, žinių ir gerai paruošto žinių produkto mokytojui. Ir jau turėsim bent 50 mokyklų, kur 45 minutes vaikai girdės apie atsinaujinančią energetiką. Kasparas: Klimato krizės ir aptarimas, ir sprendimų variantai turėtų būti integruoti į kiekvieną discipliną. Kad tai nebūtų dalykas, kurį mes vieną kartą tik ir teaptariame.
Darkart dėkojame Kasparui, kad apsilankė aplinkosaugos būrelio susitikime ir papasakojo apie tai, ką jis jaučia ir mąsto.
Skaitytojus kviečiame pasiklausyti ir viso susitikimo įrašo, paspaudus čia.