Įrašas
Margarita Kalesnykaitė
Pokalbis su mokyklos psichologu
Egzaminai, pažymiai, stresas, nerimas, begalinis liūdesys, nuotolinis mokymasis, pasaulio oro sudėtį papildęs koronavirusas ir anksti temstantis dangus – kad ir kaip sunku būtų su šiais reiškiniais tvarkytis, yra vilties išsivaduoti iš nevilties. Šiais mokslo metais licėjuje pradėjo dirbti naujas psichologas Rytis Jankauskas, kuris labai aktyviai įsitraukė į mokyklos gyvenimą ir kviečia gilintis į, iš pažiūros, sudėtingą ir gąsdinantį dalyką – psichologinę mūsų būseną ir jausmus. Kvietimas nebijoti kreiptis į mokyklos psichologą sužadino smalsumą: kodėl turėčiau bijoti ir nebijoti, kas išvis yra mokyklos psichologas ir koks jis žmogus. Klausimai greitai atsirado Word‘o dokumente, buvo išsiųsti ir gavo atsakymus, tad noriu pasidalinti nauja pažintimi su licėjaus stebėtoju ir pagalbininku.
Kodėl pasirinkote psichologiją? Kuo ji Jums svarbi/įdomi?
Pasirinkau psichologiją, nes tikiu, jog galiu pakeisti pasaulį, kad ir tik truputį. Supratau, jog mano specialybė, su kuria noriu sieti ateitį, yra psichologija – maždaug dešimtoje klasėje. Tyrinėjau save ir vis pasikartodavo leitmotyvas – padėti kitiems. Taip pat buvau labai smalsus nuo mažumės ir buvo įdomu sužinoti, kaip veikia tie sudėtingi ir niekam iki galo nesuprantami žmonės. Štai aš ir čia. Kalbant apie psichologijos svarbą, manau, jog tai itin daug perspektyvų turinti mokslo šaka, kuri gali stipriai prisidėti prie žmonių gerovės didinimo.
Kodėl licėjus?
Licėjus atrodo kaip puiki ir šiuolaikinė mokykla, kuri kelia sau aukščiausius standartus, o tai didina motyvaciją augti ir tobulėti pačiam kaip asmenybei.
Kokia yra mokyklos psichologo paskirtis? Kada galima į jį kreiptis?
Mokykloje dirbančio psichologo paskirtis – padėti mokyklos bendruomenei siekti visapusiško tobulėjimo tinkamoje aplinkoje, kuri skatina tapti asmeniu ir savo gyvenimo kalviu. Psichologas mokykloje dirba tiek su švietimu psichikos sveikatos klausimais, tiek su įvairiais tyrimais, prevencinėmis veiklomis bei psichologinėmis ir karjeros konsultacijomis, kurios suteikiamos visiems mokyklos bendruomenės nariams. O kreiptis į psichologą, visu pirma, reikėtų tada, kai jauti, kad būtų naudinga kreiptis. Jei asmuo jaučia, jog kažkas jį neramina ir kankina jau kuris laikas ir tai niekaip nesikeičia – nesvarbu, kiek jėgų jis įdėtų – tada kreiptis tikrai rekomenduojama.
Kaip apibūdintumėte tobulą mokyklos atmosferą, kur nėra psichologinio streso? Galbūt yra pavyzdžių užsienio šalyse?
Manau, jog tobula mokyklos atmosfera – ta, kurioje yra tenkinami visi trys psichologiniai poreikiai: autonomijos, kai suteikiama pakankamai laisvės ir atsakomybės atlikti užduotis ir įgyvendinti norimus tikslus; kompetencijos – kai užduotys bei veiklos yra tinkamos atsižvelgiant į mokinių amžių, kompetencijas bei galimybes; sąryšingumo – kai mokykloje vyrauja bendruomeniška atmosfera: mokytojai ir mokiniai bendrauja pagarbiai, demokratiškai, atsižvelgia į vienas kito poreikius, yra įvairių veiklų pasirinkimo ir pan. Kalbant apie stresą, jo išvengti nepavyks, kad ir kokioje aplinkoje gyventume, nes jis mums gyvybiškai svarbus, norint tobulėti ir judėti į priekį. Vis dėlto svarbu, kad streso būtų tik tiek, kad mes tobulėtume, o ne tiek, kad mes regresuotume.
Su kokiomis problemomis susiduria mokiniai, apie kurias jie gali ir nežinoti, jų nepastebėti?
Jei problemos nematome patys, gal tai mums nėra jau tokia ir problema?
Kaip reikia kalbėtis apie psichologines problemas, savižudybę? Kaip galima padėti žmonėms, turintiems suicidinių minčių?
Visu pirma reikia kalbėtis. Svarbu, kad mums užtektų drąsos kalbėti apie slegiančius sunkumus, nes kartais vien ištarus juos mums gali palengvėti. Niekas iš mūsų nenori mirti, bet kartais pasidaro taip sunku, kad gali pasirodyti, jog nėra jokio kito kelio – tik savižudybė. Vis dėlto tai nėra tiesa. Kelias visada yra, bet gali būti, jog jo nematai Tu, todėl svarbu apie tai kalbėti su draugais, artimaisiais, pagalbos linijos savanoriais, mokytojais, psichologais, kurie gali matyti išeitis, gali pabandyti kartu ieškoti išeities iš situacijos, gali padėti kreiptis pagalbos į specialistus ar žmones, kurie gali padėti. Jei kilo mintis apie savižudybę ar išgirdai, kad tavo draugas/pažįstamas galvoja apie savižudybę – neišsigąsk, kartais taip nutinka. Priimk žmogų, pasakyk, kad tau jis rūpi, pranešk apie pagalbos galimybes ir nukreipk tinkama linkme, nes kaip sako Mikė: „iš kitos perspektyvos viskas gali atrodyti kitaip.“
Koks yra Jūsų požiūris į Jaunimo liniją?
Manau, jog visos anoniminės linijos – tiek vaikų linija, tiek jaunimo linija, tiek linija moterimis, vilties, tėvų linija – siekia bendro tikslo: padėti tikslinei asmenų grupei susidoroti su esančiais iššūkiais. Asmeniškai jas vertinu labai teigiamai, nes daugumą jų galima pasiekti visą parą. Kai kartais kiti artimi asmenys gali tavęs nesuprasti, nebūti fiziškai pasiekiami ar atstumia tave, linijos savanoriai ar profesionalai visada išklausys ir pasistengs suteikti jų kompetencijos ribose tinkamą pagalbą.
Kodėl mokyklose daugiau kalbama apie patyčias, o ne kitas problemas?
Manau, jog visuomenėje dažniausiai kalbama apie tas problemas, kurios yra ryškios. Tenka pripažinti, kad patyčios yra viena iš tų plačiai matomų ir skaudžių temų. Manau, jog kalbėti ir parodyti objektyviai situaciją, kuri vyksta mūsų mokyklose, yra teigiamas dalykas, nes tai leidžia siekti pokyčio ten, kur mums yra labai svarbu. Mano nuomone, kai tiek daug kalbama apie patyčias, situacija mūsų švietimo sistemoje vis gerėja, bet vietos kur tobulėti tikrai yra.
Mokytojų ir mokinių santykiai. Ar normalu, kai mokytojai pamokoje pašiepia mokinius?
Augame demokratiškoje valstybėje, kurioje Konstitucija mums leidžia reikšti savo nuomonę ir būti laisviems piliečiams. Manau, jog tai turi atsispindėti ir švietimo įstaigose: pagarbus ir demokratiškas bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo – kokybiško išsilavinimo. Niekas neturi teisės mūsų žeminti, tyčiotis ar kitaip smurtauti.
Seksualinis priekabiavimas mokykloje. Kodėl su mokiniais apie tai nešnekama? Ar reikia kalbėti? Kaip nustatyti ribas, jog santykiai būtų draugiški ir pagarbūs?
Seksualinis priekabiavimas – tai viena iš smurto rūšių, kuri neturėtų būti niekaip toleruojama mūsų visuomenėje. Manau, jog kalbėti apie tai būtina ir garsiai, nors svarbu suvokti, kad tai sudėtinga ir jautri tema. Klausimas gražiai pateikia atsakymą: svarbu nustatyti ribas ir aiškiai jas įvardinti – tam mums ir yra skirtos emocijos, jausmai, kurie leidžia suvokti, kas mums patinka, o kas ne. O tada belieka pasinaudoti kalbos aparatu ir žmonėms, kurie yra šalia tavęs, pasakyti, kas tau, kaip asmeniui, yra priimtina, o kas ne. Žmonės dažnai galvoja, jog dalykai yra savaime suprantami, vis dėlto mes esame kilę iš skirtingų šeimų, skirtingų papročių, o kartais ir kultūrų, todėl svarbu nurodyti ribas, kurios mus ne įkalins, o kaip tik išlaisvins.
Interviu parengė ir atliko Gintarė Švedaitė