Įrašas
Margarita Kalesnykaitė
Beatričė Karlonaitė: Tą kartą visi norėjome išminties
Tą kartą visi norėjome išminties. Šokome aplink kultūros laužą, klūpojome prieš postmodernizmo stabus ir meldėmės progreso dievams. Tačiau iš tikrųjų nelabai težinojome, kaipgi tą išmintį pasiekti. Buvome įsitikinę knygų nauda šiam tikslui, bet norėjome modernumo, modernumo ir dar kartą modernumo. Kai kurie iš mūsų, radikalieji, senąją literatūrą sudegino savuosiuose laužuose, kiti, pasyvieji, kiek prisibijantys, sudėjo ją į dėžutes ir išnešė į palėpę – gal atsivers, kai turės laiko. Juk neverta brangių akimirkų švaistyti senienoms. Juk siekiame mūsų amžiams pritaikomos išminties.
Spėkite, kurie iš mūsų tai pasiekė greičiausiai? Ne tik greičiausiai, bet ir apskritai buvo vieninteliai priartėję prie ko nors aukštesnio? Nelenktyniaudami su laiku aplenkė jį patį? Ogi tie, kurių akys lakstė senųjų knygų puslapiais, kurie, šildydamiesi prie naujosios kultūros laužų, laikėsi tvirtai įsikibę ir tų romantiškai parudavusių, trapių žmonijos minties gabalėlių. Jie neatmetė nei mūsiškių stabų, nei dievų, tačiau greičiau su didžiuliu susidomėjimu juos stebėjo ir analizavo, negu kad garbino. Šitaip jie nugalėjo laiką: apčiuopė tiek praeitį, tiek dabartį, tiek ateitį.
Su pavydu stebėjome, kaip vartydami įmantriomis raidėmis išmargintus metraščių, dokumentų puslapius jie ėmė suvokti, kaip vystosi istorija, pradėjo pastebėti jos eigos dėsningumus, pasikartojimus, cikliškumą, o galbūt kaip tik linijiniškumą ir galiausiai sugebėjo tuo pasinaudoti dabartinių konfliktų kontekste. Tik įsigilinę į Platono „Respubliką“, Makiavelio „Valdovą“ ar Markso „Kapitalą“ jie galėjo be vargo plaukioti moderniosios politinės filosofijos kloduose, kritiškai vertinti valdžią ir jos struktūrą. Perskaitę Homero „Odisėją“, Dostojevskio romanus ir Šekspyro pjeses jie suvokė, kaip išsivystė romano žanras ir suprato, ką turi atrasti šių laikų literatūroje. Matėme, kaip kasdien vis plečiasi jų akių vyzdžiai, kaip atkakliai Biblijoje, „Fauste“ ar Rilkės eilėraščiuose jie ieško pamatinių vertybių, gyvenimo prasmės, vilties ir šviesos. Įsisupę į švelnų seniai ištartų, užrašytų žodžių šilką, jie be baimės žengė dar neišvaikščiotais takais, link nematyto horizonto.
Savaime suprantama, vien antikiniais ar renesansiniais batais toli šiame puikiame naujame pasaulyje jie nueiti negalėjo. Kad ir kaip įspūdinga buvo keliauti kartu su Odisėju, kad ir kaip širdis virpėjo kovojant su barbarais ispanais, kad ir kaip kentė siela suvokdama, jog Sizifas teturi dvi išeitis, kad ir kaip šiurpo plaukai nuo Raskolnikovo pamišimo, vis dėlto laikai pasikeitė. Pagal senųjų batų modelį jie pasisiuvo sau tvirtą naują apavą, kuriuo avėdami drąsiai žingsniavo distopiniuose miestuose, klupčiojo kartu su Aušvico kaliniais, kovojo prieš rasizmą, mosavo burtų lazdelėmis, o galbūt tiesiog ramiai pasivaikščiojo istorinėmis Vilniaus gatvėmis...
O ką laimėjome mes? Nei laiko, nei išminties, tik krūvą pelenų, bereikšmių į žemę įsmeigtų pagalių ir subliuškusių dievų paveikslų. Nežinojome, kaip palaikyti jų gyvybingumą. Mes nespėjome lėkti kartu su stepių vilkais, nepajėgėme pavyti Koršunovo minčių traukinio ir baisėjomės Nabokovo žiaurumu. Mūsiškiai dievai seniai buvo pasisiuvę sau neplyštančius batus, o mes pavėlavome – ir likome basi.