Įrašas
Margarita Kalesnykaitė
Apie „Tape That“ dirbtuves Kaune
Ar dar pamenate visą mėnesį trečiajame mokyklos aukšte eksponuotą parodą spalvingų ir hipnotizuojančių darbų, pagamintų iš lipnios juostos ir vis kviečiančių prieiti artyn? Ar žinote, kas tai per kūrinija ir kas gi vis dėlto už ją atsakingi?
Gal ne kiekvienam žinoma, tačiau Vilniaus licėjus – PASCH dalis. Tai organizacija, kuri jungia per 2000 mokyklų bendruomenių, kuriose vokiečių kalba dėstoma kaip mokomasis dalykas. Tad natūralu, kad kartas nuo karto ir mūsų mokykla dalyvauja organizacijos kuriamuose projektuose ir iniciatyvose. Vienas šviežesnių to pavyzdžių (beje, finansuotas ir Gėtės instituto) – 2019 m. rugsėjį vykdyta veikla Lietuvoje, kurios metu liceistai, kartu su kelių kitų mokyklų – KTU gimnazijos, Čiurlionio menų mokyklos – mokiniais susipažino su Vokietijos meno kolektyvu, Tape That. Tai vaikinų, laikančių save tape art ambasadoriais pasaulyje, grupuotė, kuri pastaruosius keletą metų ir užsiima švietėjiška veikla. Jie pasakoja apie savąją aistrą žmonėms iš įvairiausių pasaulio valstybių – taigi, neaplenkdami ir Lietuvos.
Minėtąjį ankstesnių metų rugsėjį į Kauną 3 dienoms iškeliavo keletas tuometinių licėjaus antrokų – Raminta, Patricija, Akvilė, Rimantas ir Ūla. Iš kiekvieno dalyvio lūpų ir dabar girdimi džiaugsmingi ir nuoširdūs atsiliepimai apie patirtį, leidusią pažinti ši meno išraiškos būdą. Laimę jie jaučia, galvodami ir apie troleibusų parką, kuriame praleista paskutinioji projekto diena, ir apie pačius Tape That vaikinus.
Apie darbo projekte įspūdžius ir savijautą pasakoja keletas projekto dalyvių.
Ūla Arbačiauskaitė:
2019 metų rugsėjo viduryje su kelių kursiokų draugija teko garbė sudalyvauti „Goethe-Institut“ finansuojamose „Tape That“ dirbtuvėse. Iš viso dirbtuvės truko 3 dienas, per kurias kiekvienas sukūrėme po 2 darbus iš spalvotos lipnios juostos ir apklijavome vieną Kauno troleibusą. Tape art (liet. klijavimo menas) — tai technika, kuomet, pasitelkiant įvairių dydžių bei spalvų lipnią juostą, yra sukuriami išties įspūdingi meno kūriniai. Užsiėmimus vedė 3 svečiai iš Berlyno, kurie būtent tokia technika ir kuria. Šios integruotos dirbtuvės padėjo ne tik pažvelgti į kūrybą iš skirtingų aspektų, bet ir patobulinti vokiečių kalbos žinias. Esu labai dėkinga už šią nuostabią patirtį ir gerai praleistą laiką.
Rimantas Stanaitis:
Iš tikrųjų net nežinojau, kur aš ėjau... Lenktytė atsiuntė kažkokią nuorodą į Gėtės instituto projektą, perskaičiau reikalavimus, atitikau viską, parašiau motyvacinį... ir mane pakvietė. O ten buvo ketvertas vokiečių menininkų, kurie gyvena iš lipniosios juostelės klijavimo. Ir, na, aš esu matęs įvairių keistų meno formų, tačiau čia buvo visiškas ir neįsivaizduojamas kosmosas. Klijavom vienaip, klijavom kitaip, kažkas gavos, kažkas nesigavo. Viso projekto kulminacija buvo tai, kad mums davė seną troleibusą, kurį reikėjo apklijuot. Gana juokinga. Iš esmės tikrai įdomi veikla, tiek meniškai, tiek socialiai – turėjome galimybes reikštis vizualiniu menu ir taip pat pažindintis tarpusavyje bei su nepažįstamu miestu. Karantino juk dar nebuvo tada... Laikas ten prabėgo greitai ir tikrai nesinorėjo visko taip staiga mest, bet ką padarysi. Dar, pagal idėją, turėjom parašyt refleksijas apie visa tai, bet, kaip supratau, niekas to nepadarė ir dabar, po metų, būtų gana keista tai daryt. O apie parodą licėjuje: tai visi padarėm po kelis darbus, iš kurių vieną (ar kelis) eksponavo visose projekte dalyvavusiose mokyklose iš eilės, kol galiausiai atėjo ir licėjaus eilė. Apie ją praktiškai niekas nežinojo, kas – gana liūdna. Kita vertus, buvo lengviau susirinkt balsų ir laimėt... Gavau baisiai mielą maišelį.
Raminta Šiaučiulytė:
Kai prisimenu visą šio projekto patirtį, prisimenu ne tik krūvas lipnios juostos ritinėlių, bet ir pasivaikščiojimus po naktinį Kauną tikintis, kad ateis įkvėpimas ar idėja, ką su ta lipnia juosta būtų galima sukurti. Neslėpsiu – tiesiog buvo smagu vidury savaitės susikrauti kuprines ir išvažiuoti į Kauną, bet iš ten parsivežėme ir visai netikėtų atradimų. Kadangi savo gyvenimą visuomet siejau su daile, visai įdomu buvo atrasti šią naują techniką, pažvelgti į tą kūrimo procesą visai pro kitą prizmę. Kurti kažką būtent taip sukėlė visiškai kitonišką jausmą, negu prie kurio esu pripratusi, mėginant pieštuku valandų valandas išgauti tobulą liniją ar siekiant susimaišyti tinkančią spalvą – nes dirbant su lipnia juosta tu esi laisvas tiesiog vidury proceso pasukti visiškai kitu keliu, neturi mąstyti apie rezultatą ir gali klysti, nes taip paprasta tą lipnią juostą tiesiog nuplėšti... Šis dalykas man turbūt ir labiausiai įsiminė, nes dažniausiai, pradedant bet kokį kūrinį, apninka gerai pažįstama tuščio lapo baimė, kai spoksai į baltą lapą su abejone, nes atrodo, kad pirmas potėpis gali nulemti labai daug ir pridaryti dalykų, kurių negalėsi atitaisyti. Aš tiesiog atsimenu, kad dėl to laisvumo buvo itin gera viso to procese, kai negalvojau apie tai, kaip atrodys galutinis darbas, o tiesiog leidau sau eiti vedama to pasimėgavimo, kai klijuoji sluoksnį ant sluoksnio ir net nepastebi, kaip prabėga diena.
Kviečiame prisiminti anksčiau mokykloje eksponuotąją parodą: