Įrašas
Barbora Kilikevičiūtė
Antanas Gražulis: Žemaitė XXI a. žmogaus akimis
Atsiverti seną, senutėlę knygą… Žemaitė. „Autobiografija.“ Ką gi mums paporinsi, bobulyte skarotoji (o kitaip ir nepasakysi), „kaimiška madona“? Ėėėėė…. Ne taip paprasta čia viskas. Rimtai sučiauptos lūpos, rimta povyza senoje potograpijoje, tvarkingi, gražūs rūbai. Trobos su švariais pašaliais, vygėmis, dievo mūkomis pasieniais. Ir ramūs, vangūs kaimiečiai, nėr prie ko prisikabinti… Ėėėėė, neapsimetinėk, Žemaite! Žinom, kokia bedievė buvai. Vaikystėj, po medžiu, pameni? Klūpoti klūpodavai, o kas poterius kalbės? Ogi ką? Moderniška. Drąsu. O gal nori, ir į sufražistes įrašysim? Dargi buvai tu ir varlė keliauninkė, ir sukilimo metu marškas kereiviams siuvai. Ir puikiai įtiktum, rodos, į šių laikų kompaniją.
Štai vienas įvykis patvirtina, kad Žemaitė skinasi kelią ir XXI amžiuje, ir net į užsieniečių širdis. Rodos, ko vokiečiaĩ nematė, lankydami Lietuvą, tiksliau, vienas toks, teatro pedagogas, atėjęs padirbėti su licėjininkais, ponas Jencas. Nesužavėjo šv. Kūčių papročiai, nei kažkokios kitos diskusijos. Arsenalas išeikvotas, bet štai kalba užeina apie Žemaitę. Ir, rodos, ėjimas „va-bank“ pasiteisino. Žemaitė? Kaip, Zemoit, Zemoyte? Ne, galų gale apsistojo ties tikrai lengviau ištariamu vokišku „Schriftstellerin“. Kuo gi jam įsiminė Žemaitė, pavartojus visus mums žinomus tarptautinius žodžius? Pirmiausia, feministė (die Feministin). Antra, Politikė (Demokratin). Trečia… Rūkė, sėdėjo kalėjime, bandė suvilioti savo dukros (ar anūkės) jaunikį… Na na, pasakysit, šito tai jau per daug… Jau čia, lietuvaičiai, meluojate. Ėgi vokiečiui tik to, rodos, ir tereikėjo. Iškart ir maloniai nuteikė, ir pasirodė įdomu, nauja, šiuolaikiška. Strong independent woman, kaip sakoma. Va tokių ir mums reikia. Nieko nebijo, daro viską, kas garantuoja sėkmę garsenybių pasaulyje, juk be mažų, o dar geriau, didelių skandalų ten niekas neįvyksta. O ir kaip gi nesusidomėsi, juk demonstravo motriška viską – ir lygias teises, ir, iš kitos pusės, savąją stiprybę prieš nupiepėlius, patriarchalinius atsilikėlius, kurie, šia proga, matyt, skubiai susizgribo ir davė Lietuvoje moterims teisę balsuoti, anksčiau, nei, rodos, tai padarė patys vokiečiai. Žodžiu, gaunasi Žemaitė tikrai „boba su su velniou dūšia“.
Betgi per daug, per daug prisekėm pasakų apie Žemaitę, apie Schriftstellerinę ponui Jencui... Ogi kaltas čia ne tik nemokėjimas kalbėti. Visad malonu vieną kitą faktelį paryškinti. O dar kai randi straipsnį, kuriame tiesiai šviesiai aiškinama, kad nemanytumėme Žemaitę buvus šventuolę, jis rodos, kažkaip taip ir vadinosi, „Nepažinta Žemaitė“, ar kaip ten. Tiesiai šviesiai: rūkė, kalėjo, viliojo. Tik kiek čia pramano, štai kur klausimas. Žemaitė taip nebūtų parašiusi, nors atvirauti mokėjo. Kažkaip gražiau gal būtų pateikusi. Juk ir apie kalinimą (anoks ten kalinimas, juk karo metu kaltų ar nekaltų nieks neskyrė) pati parašė kažkokį apsakymą, mano neskaitytą. Juk štai ir apie poterius – ne išsimislyjimas, poteisybei būta. Pati rašė „Autobiografijoje“. Bet vis tiek, įdomi Žemaitė ir šių laikų žmogui. Įdomi kartais, deja, ne tiek kaip rašytoja, kiek kaip tokia asmenybė, kurią negėda rodyti, kuri puikiai įsilieja į didžiulę pasipriešinimo ir kovos eiseną, vis dar besitęsiančią nuo pat revoliucingojo antrojo dvidešimto amžio dešimtmečio iki šių dienų – eiseną kovotojų už teises, teises teises. Bet, manau, nevarykim Žemaitės, kur nereikia. Viskam savas laikas. Jos pasirinktas kovos būdas, jei vadinsim tai kova, buvo kitoks, labiau apgalvotas, ir davęs geresnį vaisių. Savu gyvenimu ji įrodė, kad gali būti ir moteris rašytoja, ir moteris visuomenininkė. Ir kad skarelė bei kaimiškas sijonas ne gėda, o nešioti juos galima taip pat oriai kaip kokį Chanel. Ir kad platininis laikrodis gražesnis už auksinį. Ir norėtųsi kai kuriems sušukti „O sancta simplicitas“, vienok neapsiverčia liežuvis. Tokia ji. Graži ir galinga. Bet ir paprasta. Prašanti sudeginti meilės laiškus, kad nebūtų sarmatos, o jie nedega. Ir sarmatos nėra, vaikaičiai džiaugiasi, radę „baboje“ visas savo godas jau prieš šimtą matų, tokią ją ir išstato – kovotoją, galiūnę, superwomanę.
Bet man gražiausia kai apie ją pasako viena tokia moteris, taip pat gražu ir tikra, kaip ir jos pačios kūryba – moters apie moteris. Žinoma, kalbu apie nuostabiąją Juditą Vaičiūnaitę. „Pavirsi tu į kaimišką madoną.“ Tai jau buvo. Jau buvo ir atvirkštinė metamorfozė, jau buvo ir „išmetimas“ iš tokio šventųjų rango tiesiai į priešakines XXI amžiaus barikadas. Bet visgi, užbaigiama: „pabučiuos tau ranką/ sūnūs, dukros ir anūkai, /ir proanūkių minios – /tavo troboje sutilpus Lietuva... “ Sutilps Lietuva. Nes Žemaitė - tai ne parado blizgutis. Tai tyli, bet daug ryžtingesnė kovotoja, lemianti pergalę žodžiu ir darbu, ne rėkimu ir neduokdie nusikaltimu. Įrodanti, o ne „rodanti“ ar „besirodanti.“ Ji mūsų šaknys, taip pat kai Kristijonas Donelaitis. Trumpas slapyvardis – ir viskas pasakyta. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Žemaitė. Ta, kurios troboje rinksis ir rinksis, bučiuos kad ir ne visada supratingi ainiai ir klausysis jos „vaizdelių“ bent mokyklos suole. Gal kas nors įžvelgs ir juose slypinčią poeziją?