Įrašas
Akvilė Gelžinytė
Nedas Aleksonis: Nesibaigiantis pokalbis apie tai, kas yra grožis
– Grožis yra subjektyvus reiškinys, kurį žmogus patiria. Todėl mes negalime objektyviai jo išmatuoti ar sufabrikuoti.
– Deja, turiu nesutikti. Grožį galime sieti su formos taisyklingumu. Standartų atitikimu.
– O kas sukuria tuos standartus?
– Gamta. Joje pilna simetrijos, fraktalų ir raštų. Visos šios struktūros yra dažni reiškiniai natūraliai besiformuojančiose, mus supančiose gyvybės formose. Nuo medžio lapo gyslų iki jūros bangų, virstančių vilnimis, mes matome šiuos besikartojančius vaizdinius ir juos vertiname. Netaisyklinga objekto forma praneša apie anomaliją, kuri galbūt galėtų kelti grėsmę mums.
– Tiesa. O kaip dėl žmogaus kūno grožio?
– Taisyklingą tos pačios rūšies atstovo veidą ir jo simetriškumą siejame su tinkamumu rekreacijai. Kūną taip pat. Per tūkstančius metų išmokome atidžiai rinktis, vertindami būtent pagal fizinius kriterijus.
– Jei grožis yra skirtas tik dauginimuisi ir išgyvenimui, kodėl mes taip trokštame paversti savo namus jaukesnius ir aplinką gražesnę?
– Įvairiais tyrimais įrodyta, jog sutvarkytose, naujai perdažytose ir gėlėmis papuoštose ligoninėse besigydantys pacientai pasveiksta greičiau nei tie, kurie yra gydomi senesnėse, ne tokiose estetiškai patraukliose patalpose – šie sveiksta lėčiau ir jiems prireikia daugiau vaistų. Mus supantis grožis yra susietas su psichine sveikata ir kasdiene laime. Spalvų ir taisyklingų formų gausa mus ramina.
– Didžiuliai butų kvartalai, vienodi ir pilki, neatrodo taip, tarsi kurstytų ten gyvenančių žmonių džiaugsmingumą, nors pastatai geometriškai yra taisyklingi.
– Sutinku. Todėl architektūroje yra svarbu ne tik formų ir perspektyvų santykis, bet ir detalių gausa. Juk mums žymiai įdomiau akimis nagrinėti puošnią japonišką šventyklą nei stiklinį dangoraižį. Taip pat įrodyta, kad mes, matydami gražų daiktą, esame labiau linkę manyti, kad jis yra funkcionalus.
– Bet nejaugi tik aiškios formos yra gražu? O kaip abstrakcijos? Jos yra laikomos menu, nors bet kas gali jas sukurti.
– Abstrakcijas kurti gali bet kas, tačiau stiprią įtaigą mums turės tik gerai apgalvoti darbai. Nors neretas sako, kad modernizmo menas yra aptariamas tik dėl jo istorinės kontekstinės įtakos, tai nėra visiška tiesa. Atliktas eksperimentas, kurio metu žmonėms rodyti profesionalių menininkų abstraktūs darbai ir mažų vaikų piešiniai. Iš pirmo žvilgsnio panašūs kūriniai kėlė skirtingas stebėtojų reakcijas. Beveik visi dalyviai sugebėjo atskirti tikrą paveikslą nuo sufabrikuoto. O, pavyzdžiui, Mondriano drobėse mokslininkai atrado aiškiai pasireiškiančias matematines proporcijas, be kurių paveikslai neatrodytų taip vizualiai patrauklūs.
– Šie argumentai yra pateisinami tuomet, kai kalbame apie grožį tik kaip apie išorinį vizualų reiškinį. Juk romantiškas saulėlydis, kalnų masyvo galybė ar rapsų lauko akinanti spalva mums sukelia tam tikrą jausmą. Kiekvienam skirtingą, tačiau visiems gražų.
– Šiame subjektyvume ir slypi semantinė žodžio problema. Ką mums reiškia „gražu“? Ar šis žodis apibūdina dalyką, kuris kelia gerus jausmus, ar kuris visiems atrodo priimtinas, taisyklingas ir estetiškai patrauklus? Pirmuoju atveju žodžio prasmė tampa iš esmės hedonistiška ir praranda objektyvią savo svarą. Antruoju atveju, prasmė tampa universali – kas yra estetika, supranta visi, nors pavyzdžiai gali skirtis. Todėl manau, kad pastaroji reikšmė žymiai patogesnė – ji yra savotiškas kompromisas.
– Su bendrai suvokiamais estetikos dėsniais nesutinku. Estetika skiriasi dėl skirtingų kultūrų, aplinkos sąlygų ir to laikmečio makrosocialinių reiškinių.
– Jei taip, vadinasi, grožis priklauso nuo tuo metu jį atpažįstančių žmonių. Ergo grožis yra laikinas, todėl jis nebetenka savo prasmės ir tėra komunikacinė priemonė išreikšti savo jausmams.
– Nelabai suprantu, ką norite tuo pasakyti. Visų žodžių paskirtis yra komunikacinė. Mano manymu, laikinumas yra geriausiai grožį apibūdinanti detalė. Nuo kintančios gamtos iki trūnijančių drobių – visos grožio apraiškos yra laikinos ir vertiname jas būtent dėl to. Taip pat galėčiau pridurti, kad grožis yra tai, kas išsiskiria iš buities. Rutina yra amžina, ir pripratimas prie aplinkos neleidžia grožėtis paprastais dalykais. Mes ieškome naujų potyrių – vaizdų, garsų, kvapų ar skonių, kurie mums sukeltų teigiamų emocijų. Ir tai nėra hedonizmas – tai niekada nenutrūkstantis noras patirti egzistenciją įprasminančią laimę.
– Amžinas dalykas yra žymiai tragiškesnis nei laikinas. Laikiname objekte grožį matome ne pačiame objekte, o fakte, kad jis greitai dings. Tačiau tai, kas amžina, neleidžia mums pamatyti laiko perspektyvos. Todėl tas dalykas lieka belaikis, egzistuojantis čia ir dabar, kas mus priverčia vertinti jo esamus bruožus, o ne bruožus, kuriuos jis praras. Laikini potyriai neturėtų būti laikomi gražiais, o verčiau – jaudinančiais. Grožis yra konstanta, pagal kurią galime vertinti pasaulį.
– Kaip mes galime vertinti, neturėdami atskaitos taško?
– Kiekvieno skonis yra skirtingas. Tačiau kai kurių skoniai yra populiaresni, labiau priimtini ar plačiau paplitę. O kai kurie iš viso neturi skonio. Vadinasi, jie negali atskirti gražių dalykų.
– Jūsų įvardinta antinomija kyla iš pagrindinio dalyko, kuriam prieštaraujate – grožis yra subjektyvus, bet tuo pat metu jį galime vertinti ir objektyviai. Todėl, jei jau kalbame apie Kanto mintis, reikia paminėti ir tai, kad, nepaisant šios intersubjektyvumo sąsajos su grožiu, filosofas taip pat teigė, kad grožį žmogus gali suvokti tik tuomet, kai jis nėra suinteresuotas objektu.
– Ką norite tuo pasakyti?
– Ogi tai, kad, jei norėtumėt įsigyti žirgą, o jums pasiūlytų keistą gyvūną, panašų į jautį, jūs sakytumėt, kad tai negražus žirgas. Todėl grožis yra situacinis.
– Supratau. Tačiau, jei grožis yra situacinis, argi kitas žmogus, patekęs į mano padėtį, neturėtų to pačio grožio suvokimo? Tų pačių atskiriamųjų standartų?
– Būtent todėl grožį galime pamatyti tik būdami juo nesuinteresuoti.
– Bet ar tai praktiškai įmanoma? Juk mes visi esame kažkuo motyvuoti ir mūsų sprendimams įtaką daro bent kažkokie interesai. Pažvelgti į objektą iš visiškai nešališkos pozicijos, žmogui, kaip nuolat aplinką vertinančiai būtybei, yra neįmanoma.
– Sutinku. Tą aš ir norėjau jums paaiškinti. Jūs ką tik sutikote su manimi. Žmogui pažvelgti į grožį iš objektyvios pozicijos yra neįmanoma.
– Vadinasi grožio standartus kuria žmonės?
– Taip.
– Norite pasakyti, kad jie nesiremia niekuo, o tik situacijos keliama reikme? Vadinasi, žinodami situaciją ir žmogaus reikmę, galime suprasti, ar konkretus objektas tam asmeniui yra gražus?
– Grožis yra subjektyvus reiškinys, kurį žmogus patiria, todėl mes negalime objektyviai išmatuoti grožio ar jį sufabrikuoti.
– Deja, turiu nesutikti. Grožį galime sieti su formos taisyklingumu. Standartų atitikimu.