Įrašas
Akvilė Gelžinytė
Apie moterį literatūroje ir gyvenime - pokalbis su Viktorija Smolskaite
Šiemet Viktorija Smolskaitė su literatūros kritikos darbu Moters įvaizdis Jurgio Savickio novelių rinkiniuose „Šventadienio sonetai“ ir „Ties aukštu sostu” laimėjo jaunųjų filologų konkurso šalies etapą. Jame nagrinėjami vyro autoriaus kūryboje atsispindintys mąstymo apie moteris ypatumai tarpukariu, kuomet sociokultūrinę situaciją koregavo moterų emancipacijos judėjimas. Kviečiame Viktoriją pasikalbėti.
Kas nulėmė darbo temos pasirinkimą?
Savo aplinkoje matau daug abejingumo lyčių lygybės klausimams, kuris dažnai yra visai nekaltas ir neįsisąmonintas – patriarchatas priimamas kaip norma. Ir čia turiu omeny, kad pačios moterys aktyviai prisideda prie patriarchato išlaikymo. Aršios feministės tėra pavieniai atvejai, o dauguma moterų vis dar neabejoja savo žemesnės padėties vyrocentristiniame pasaulyje pagrįstumu. Tai norėjosi pabudinti moterišką sąmonę, pasėti joje abejonę. Man atrodo labai svarbu išmokti atsirinkti tuos vyriškos fantazijos vaisius, kurie yra saldūs ir sultingi, nes tarp jų yra ir gerokai papuvusių… Turint omenyje, kad tik prieš šimtą metų pradėjome masiškai kelti klausimus dėl lyčių statusų pusiausvyros, natūralu, kad užtruks, kol moterys išmoks drąsiai abejoti ir atsisakys vyriškos vaizduotės joms primestų vaidmenų. O vyrų autorių literatūros skaitymas į lyčių klausimus nukreiptu žvilgsniu yra vienas iš būdų, kaip tai padaryti. To ir ėmiausi.
Kodėl Jurgis Savickis? Kuo jo kūryba Tau yra įdomi ir išskirtinė?
Atsitiktinumas. Iš pradžių naiviai tikėjausi apžvelgti laikotarpį plačiau: nagrinėti A. Vienuolį, I. Šeinių, J. Savickį... Iš esmės, tikslas buvo analizuoti XX a. pradžios rašytojo vyro kūrybą, kurioje galėčiau stebėti autoriaus reakciją į feminizmo judėjimą. Galiausiai pasirinkau Savickį, nes jaučiau, kad jis turi kraštutinę ir intriguojančią poziciją dėl moterų klausimo, tik juokinga tai, kad tuo metu negalėjau apsispręsti, ji kraštutinai teigiama ar neigiama. Tikriausiai čia ir slypi Savickio unikalumas: jo santykis su tradicija ir modernybe labai ambivalentiškas, priklausomai nuo skaitytojo pažiūrų ten galima rasti ir nuoširdžios atjautos nepavydėtinai moters situacijai, ir antifeministinio, moterį žeminančio kalbėjimo pavyzdžių. Įdomumo dėlei galiu pasidalinti, kad teko skaityti magistro darbą beveik identiška tema, tačiau jo išvados diametraliai priešingos manosioms. O kokios jos, atsiskleis žadantiems skaityti visą darbą. Šypt.
Koks Savickio biografijos faktas geriausiai atskleidžia jo asmenybę?
Prancūzijoje jis pamatė pušį, kuri jam priminė Lietuvą, todėl nusipirko tas žemes, pasistatė vilą ir pavadino ją „Ariogala“. Unikumas, ne kitaip.
Koks Tavo santykis su feminizmu? Ar laikytum save šio judėjimo atstove?
Yra toks dėsnis: tai, kas yra ne norma, turi būti atskirai įvardyta. Pavyzdžiui, diskusijoje gali būti nagrinėjami „žmogaus teisių pažeidimai“ arba „LGBT asmenų teisių pažeidimai“, įsivaizduokite atėję į konferenciją pirmuoju pavadinimu, tikiu nustebsite, jei joje bus nagrinėjami vien tik LGBT bendruomenę žeidžiantys klausimai, sakysite, kad ne to tikėjotės, kad pavadinime buvo būtina nurodyti diskusijos specifiką. Ir jūs būsite teisūs, bet kita vertus, toks požiūris supriešina žmogaus teisių ir LGBT asmenų teisių klausimus lyg pastarieji nebūtų integrali pirmųjų dalis. Ši įtampa juntama ir socialiniuose santykiuose tarp vyrų, kaip „normos“, ir moterų, kaip „įvardijamųjų“ (čia aiškiai įsimetęs aristoteliško mokymo pelėsis, kuomet moteris traktuojama kaip vyro stoka ar netobulas vyras). Pavyzdžiui, žagtelėjau pamačiusi reklamuojamus „verslo kursus moterims“ rausvais apvadėliais, negalėdama suprasti, kuo jie galėtų skirtis nuo „paprastų verslo kursų“. Lygiai taip nustebau, kai Mirga Gražinytė-Tyla buvo paskelbta geriausia pasaulyje dirigente MOTERIMI. Esu tikra, kad negirdėjote „geriausio VYRO dirigento“ nominacijos – tokiu atveju jis būtų vadinamas tiesiog geriausiu pasaulio dirigentu, o kalbant apie moterį staiga tampa reikalingas jos lyties įvardijimas. Visu tuo noriu pasakyti, kad feministines pažiūras suprantu kaip integralią sąmoningo žmogaus pažiūrų sistemos dalį, kai tuo tarpu „įsivardijimas“ yra atsiskyrimo aktas. Todėl nesu feministė, verčiau esu klausiantis, abejojantis, teisybę mylintis žmogus, nors man tai yra vienas ir tas pats.
O kam nerekomenduotum skaityti savo darbo?
Neturintiems humoro jausmo.
Apibūdink savo darbą vienu sakiniu.
„Dėdė Jurgis – moteris jis juk mylėjo, ir mylėti mokėjo – o tuo tarpu jo kūryboje nė vienos tikros moters nesutiksi.“ – A. J. Greimas
Dėkojame Viktorijai už pokalbį ir dalinamės nuoroda į jos darbą:
Sekite Skliautus Instagrame >>>